ATVIRUMAS YRA WOW DALYKAS ♥

Noriu palikti įrašą apie įsitikinimus, faktus ir interpretacijas, kurias paverčiame faktais, apie tai, ką už uodegos sunku pagauti, bet būtina.

Papasakosiu apie trečią studijų kursą, apie laiką, kuris nebuvo pats lengviausias. Akcentas čia – ne tai, kas išgyventa, nes nieko per daug didelio čia ir neįvyko, akcentas – kaip žiūri, taip ir matai. Tiksliau apie tai, kaip formuojasi įsitikinimai, kai interpretacija mintyse paverčiama faktu, kai tavo paties mintys „įdedamos“ į kito žmogaus veidą. Tai kartu ir kvietimas panašiu pavyzdžiu perkratyti savus gyvenimo faktus.

Pradėkim. Birželio mėnesį, po antro kurso, grįžau į Lietuvą iš Ispanijos, po „Erasmus“ pusmečio studijų. Jėga! Pasaulis man po kojomis. Viskas žiauriai fainai, gyvenk ir žvenk. Ir staiga stop stop stop. Rugpjūtis žada gerą pradžią. Bus smagu, – jis sakė, bet nesakė, kad taaip nepakartojama! 

Pradžia buvo tokia. Kažkas negerai su kaire ausim, skauda, keisti garsai (gal galvoje čia, galvoju, na, maža kas ? ), bet reikia nueiti pasitikrinti. Rugpjūtis. Vizitas pas gydytoją. Sveiki, atėjau pasitikrinti. Ir, o taip. Sveiki, labai gerai, kad atėjote, jūs turite problemą. Mm. Tęskite. Trumpai tariant, būgnelis ištirpęs, yra likusi tik maža jo dalis, galvos kaulas kiek pradėjęs pūti. Be to, jūsų organizme rastas mikrobas, kuris maitinasi būtent kaulu (koks šlykštynė). Mm. Siunčiu jus į Kauną konsultuotis dėl operacijos, tai nėra juokingi dalykai (tikrai?), mikrobas gali pažeisti nervą, kuris gali paralyžiuoti kairę veido pusę. Tądien, išgirdus tokius žodžius, man buvo šokas. Tame pasaulyje, kuris ką tik buvo po mano kojomis, prasidėjo drebėjimas.

Istorija tęsiasi. Vykstu į Kauną. Prasideda gydymas. Reikia išžvejoti iš ausies mikrobą, vaistai, vaistukai, vaisteliukai, kiekvieną trečiadienį reikia vykti į Klinikas. Operacija paskirta kovo mėnesį. Tačiau gydytojams dar likę dvejonės dėl sąnario, ar mikrobas ir jo neparagavo. Tad einu darytis galvos nuotrauką, vėliau esu siunčiama pas žandikaulių chirurgą (taip, Kauno Klinikos man buvo antri namai). Spalio mėnesį pas žandikaulio chirurgą ateinu tiesiog konsultacijai be jokio jaudulio, pažiūrės nuotrauką ir viskas tuo pasibaigs. Tačiau išeinu su lapeliu rankose, kuriame užrašyta dar vienos operacijos data – po mėnesio, t. y. lapkritį.

Pati gražiausia profilio nuotrauka :))

O, Žemele, gal gali būti stabilesnė? Taip, staiga pajaučiau, kokiu greičiu sukasi Žemė, tiesiog nepakartojama karuselė. Lėčiau lėčiau, nespėju sekti įvykių, viskas per greitai. Kovo mėnesį aš jau turiu operaciją, o jūs ką… čia dar vieną siūlot? Jūs rimtai? Kuo rimčiausiai. Pasirodo, kad protiniai dantys itin kūrybingi, jie mėgsta improvizuoti, kam būti normaliais, jei galima būti kažkur arti sinuso ir dar šalia turėti cistą, įdomu įsirėžti į kaulą, ir šiaip smagiau gulėti (apatiniai protiniai dantys). Žodžiu, paskirta operacija šalinti protinius dantis. Na, jei jau taip siūlot, negi atsisakysi, žinai, tas lietuviškas kuklumas ir suvalkietiškas skūpumas – negali atsisakyt.

Perkūnas trenkė iš giedro dangaus ir vaizdžiai tariant mane nutrenkė į emocinę komą. Grįžus namo norėjau reinkarnuotis į embrioną ir verkti, verkti, verkti. Taip, vienas iš mano hobių tuo metu buvo – verkti. Įdomi veikla, ne? Aš ir taip sakau. Kartais papraktikuoju ir dabar, tik, deja, laiko vis maža. Tada labiau už viską reikėjo, kad artimiausias žmogus visoje šitoje karuselė būtų kartu, nesitrauktų nė per žingsnį, kartu sėdėtų, kartu tylėtų ir kartu verktų (juk svarbu turėti bendrų interesų), būtų šalia, kad ir kiek jį įtikinėčiau, kad esu stipri ir kad man nereikia ramsčio.

 

Nė velnio nesijaučiau stipri. Tuo metu emociškai buvau stabili tiek, kiek sunkaus girtumo žmogus, einantis namo. Bet. Tada. Nemokėjau įvardyti savų poreikių. Gal netgi nemokėjau jų atpažinti. Kad galėtum atpažinti, o juolab gebėtum įvardyti garsiai poreikius, visų pirma turi būti atviras pats sau. Tada aš save įtikinėjau, kad turiu būti stipri ir labai stipri, nes kiekviena save gerbianti moteris privalo būti tokia. Štai smegenyse jau sėdi vieną mąstymo klaida „turiu, privalau“. Paprastas klausimas, kas susikuria tas prievoles, ką turiu, ką privalau? Pats žmogus! Pats sau prisiriša akmenų ir juos tempia.

O dabar pavyzdys, kas nutinka, kai nemoki įvardyti savo poreikių. Dėl problemų su ausimi daug ko turėjau atsisakyti, kai visi draugai ėjo į vakarėlį ar krepšinio varžybas, labiau už viską norėjau, kad mano žmogus neitų, kad jis liktų su manimi. Tai savanaudiška, žinau. Norėjosi pasakyti, žinau, kad likti su manimi namuose nuobodu, bet maldauju, pasilik, man tavęs reikia. To niekad neištariau garsiai, juk aš stipri. Laukiau, kol žmogus pats susipras, bet savaime suprantamų dalykų nėra. Rezultatas: užuot žmogaus lyg šešėlio buvimo šalia, pirmą operaciją lydėjo skyrybos. O mano žmogau, kur tu, kai tavęs man beprotiškai reikia? Išnykai lyg dūmas ir tu neblaškomas vėjo, poetiška, nepaprieštarausi, bet tik tiek.

Na, ką gi. Botyriūte, gal tavo antras vardas Nevykėlė? Štai savo galvoje aš jau turiu etiketę. Faktas mano galvoje: Botyriūtė Nevykėlė. Taip, dar iš didžiosios raidės. Važiuojam toliau.

Ši patirtis mano smegenyse paliko įrašą: serganti moteris niekam nereikalinga, t. y. aš esu niekam nereikalinga. Turbūt dabar man norėtum užduoti klausimą, kas tau geresnio? Tau viskas gerai su galva? Dabar norėčiau šito paklausti ir aš, bet tada apie tai negalvojau. Nors tai buvo tik mano interpretacija, tuo metu tai paverčiau faktu. Ne bet kokiu, o šventu.

Kaip manai, ką veikdavau likusi viena? Taip, vienas iš hobių, t. y. verkti vis dar išliko tas pats. Antras išgyventi padėjęs dalykas – dėlionės. Tai buvo nuostabus atradimas. Rekomenduoju visiems, kurie savo būseną nori pavadinti emocine koma ar kokiu nors panašiu žodžių junginiu.

Na ir žinoma. Kaip Botyriūtė be mokslo ir darbo, tad mokydavausi ir dirbdavau. Smagumėlis!  Mokslas ir darbas man visada buvo itin svarbūs. Man egzistavo tik vienas pažymys – 10. Trečio kurso metu, darbas tapo priemone pabėgti nuo savęskuo prastesnė emocinė būklė, tuo daugiau dirbu. Ši priemonė buvo viena iš veiksmingiausių. Pastebėjau, kad ji  gimdo priklausomybę – nuu taip patiko, kad noriu vartot dar ir dar, ir vis daugiau. Kuo daugiau turi, tuo daugiau norisi. Jei kažkas pasako, tu gal kokia darboholikė būsi ar karjeristė? Na, ačiū, kam tie komplimentai. Gi kaifas, kai turi labai daug darbų, o jei turi pernelyg daug… Mm. Gyvenimas nušvinta gražiausiomis spalvomis. Sakysi ne?

Visa tai, ką aprašiau, tebuvo tik gynybos mechanizmas, kuris leidžia stačia galva pasinerti, negalvoti apie nieką kitą, kartais leidžia net pamiršti, kad turi ten kažkokius tai jausmus, ar kokią tai ten širdį ne kaip funkcionuoti padedantį organą, o kaip… kur kažką ten jaučia. Gynybos mechanizmas augino storą odą, bėgimas nuo savęs, vieną po kito į krūvą krovė klausimus… savivertės klausimus, nes jau vien skyrybos (kaip gyvenimo įvykis) yra neatsiejamos nuo tokių klausimų, o dar ir visi reikalai prisidėjo. Taip nejučiomis atėjo kovo mėnesis, išaušo operacijos rytas.

Po operacijos scenarijus tas pats – darbas, mokslas, dar daugiau darbo ir dar daugiau mokslo. Noriu parodyti, į kokius kraštutinumus nuveda toks aklas pasinėrimas ir bandymas pabėgti. Po operacijos praėjus trims mėnesiams, rašiau straipsnius trims portalams, studijose sesijos laikas ir darbas pilnu etatu. Ir šaka laka bum. Vieną dieną ausyje kažkas pokšt, briokšt ir Botyriūtė keberiokšt – organizmas nebuvo pajėgus kovoti, kad galėtų priimti svetimkūnį (iš kremzlės padarytą naują būgnelį) ir jį atmetė, čiupt už vadžių vėl iš pradžių, skylė ausyje, reikia remonto. Taip atmetimo reakciją aiškino gydytojai, aš manau, kad tiesiog… mano ausis turi gerą skonį ir tas padarytas naujo būgnelio dizainas, nu pripažinkim, priminė sovietmetį. Darom iš naujo!

Juokas juokais, bet išmokta pamoka: kai pats nesustoji, gyvenimas stabdį paspaudžia už tave.

Tad dviem operacijom pasiutpolkė nepasibaigė. Nuspręsta: lapkričio mėnesį būgnelis daromas iš naujo. Oi, kaip puiku! Nereikės ilgai čia laukti, jau pasiilgus gydytojo buvau, žinai. Tie daktariukai tokie mieli. Ypač, kai esi vieniša. O jei rimtai, ar reikia komentaro, kaip jaučiausi, kai sužinojau, kad vėl viską reikės išgyventi iš naujo? Dar viena emocinė koma. Nors ką čia dar viena. Ta pati, tik kiek gilesnė, kur užbridus, lengvai neišbrisi. Žinai, žmonės meluodami sako, kad jie pasiekė dugną ir jiems nebėra, kur daugiau leistis. Melagiai. Visada gali išsikasti duobę dar ir dugne. Manau, kad jie tik tingi.

Antrą kartą drebėjau vien nuo minties, nes žinojau, kas bus, žinojau, kad čia biškiuką paskusim tau plaukučių (gi daug turi, ar gaila tau? Ne ne, visada prašom), narkozitę va čia poros valandžiukių lengvą tokią turėsi (kaip miela, linksma po to būna, ačiū, kad tokie malonūs esate), ai ir šįkart pjausim kremzlės iš dešinės ausies, nes kairėje nėra vietos iš kur išpjauti (oi taip, taip, man patinka tvarka, apkarpykite mano ausis vienodai, ačiū). Aš visada stengiuosi į viską žiūrėti su humoru (dar vienas gynybos mechanizmas, bet šis priskiriamas prie teigiamų), buvo momentų, kai tikrai buvo sunku, su kiekviena tokia žinia užsisiausdavau ant savęs dar vieną ir dar vieną skraistę, po kuria slėpiausi, nes ten saugiau.

Kol laukiau antros ausies operacijos, lankiau Zouk/ Kizomba šokius, kur kiekvieną kartą gaudavau labai dauug žmogiškos šilumos, kai nepažįstami žmonės tampa labai artimi. Kai jie apkabina nuoširdžiau nei tie, kuriuos vadinai artimiausiais. Kai apsikabini žmogų ir norisi verkti, nes tau to reikėjo labai seniai. Visi tie… labai paprasti ir žmogiški dalykai – tada man buvo labai reikalingi – ačiū Jums. ❤ Apskritai žmonės labai atitolę vieni nuo kitų, jie pamiršta, kad paprastas apsikabinimas gali reikšti labai daug. Apsikabinimas yra gabalėlis laimės, kuris ničnieko nekainuoja. Ir dar išduosiu paslaptį, kad šie gabalėliai laimės niekada nesibaigia.

Tada sutikau beprotiškai nuostabių žmonių. Su kuriais gal sąmoningai, o gal ir ne, laikiau atstumą. Nenorėjau užmegzti artimų ryšių, nes na… mano galvoje vizija, kad serganti moteris niekam nereikalinga. Aš laukiu operacijos, apie kokius čia santykius galima kalbėti? Bet.. tai sau pasakiau pati ir pati tuo patikėjau. Negana to, įtikinau save, kad ir kiti lygiai taip pat galvoja apie mane. Ir pro save praleidau labai nuostabių žmonių, juos paprasčiausiai atstumdama. Kiekvieną kartą taip pasielgdama sau primindavau tą „šventą tiesą“, tokiu būdu mažų mažiausiai gadindama sau nuotaiką ir vis dar didindama savivertės klausimų krūvą.

Tiesa, likus savaitei iki operacijos viskas susidėliojo taip, kad… Šokių nėra. Antros pusės nėra. Visus studijų darbus jau padariusi. Tad ta proga, kad būtų smagiau: praradau darbą, kuris man buvo labai mielas. Ir gyvenime tuštuma. Tiesiog NIEKO. Ką daryt?? Visiška neviltis. Botyriūte, ką sakiau tau apie tavo antrą vardą? Kiek pamenu, jis prasideda Ne… Deja, tokia ir jaučiausi. Viskas paprasta, žiūri į save kaip į nevykėlę, taip ir matai.

Mano emocinė būklė buvo tokia, kad atrodė – sprogsiu. Tiesiog. Nors operacija praėjo sėkmingai, pooperacinis laikotarpis buvo gąsdinantis, viskas sunkiai gijo. Ausis manęs nenustojo stebinti, atsikeli vieną rytą ir staigmena: per pjūvio žaizdą išlindo iš vidaus siūlas, kuris turėjo ištirpti. Akimirką pamaniau, kad plunksnos dygsta?? Kuo aš virstu? Už ausies guzas. Atmetimo tikimybė didelė. Galvoje vien mintys, nejaugi ir vėl? Bet, laimei, nors ir labai lėtai, viskas po truputį rimo. Dabar, kai po antros ausies operacijos praėjo kiek daugiau nei metai, galiu pasakyti, kad kol kas derybos su ausimi sėkmingos. Žinoma, vis dar reikia saugoti, bet jau gėlytės.

Grįžkim prie įsitikinimų. Operacijų pasiutpolkė, skyrybos, kiti neigiami foniniai įvykiai aplinkoje, mane tikrai išderino. Tai, ką dabar rašydama iškart įvardiju, kas tai yra (mąstymo klaida, įsitikinimas, etiketė ir t. t.), tada tikrai nesupratau. Viduje nešiojausi tą verdantį katilą, su visais šitais reikalais. Po trečios operacijos buvo bandyta užmegzti artimesnį ryšį su kitu žmogumi, bet taip jau įvyko, kad eilinį kartą: nepaėjo. Tada ir sprogau, visiškai išsitaškiau. Tai buvo uoga ant torto. Tas sprogimas sustabdė mane, bėgti nuo savęs nebebuvo kur, tada prasidėjo ilgi ilgi pokalbiai su savimi, atradimai – šiame tekste.

Gilią žaizdą savivertėje paliko užverstos kortos, kai tiesiog dingstama, nepaaiškinus kodėl. Vėliau supranti – yra kita mergina. Viskas gerai, žmogiška, suprantama. Bet suprantama tada, kai kalbama. Žmogau, atvirumas yra wow dalykas. Ir jį naudoti reikia laiku, tada, kada reikia, ir iškart. Tau gal bus tiesiog nemalonu kažką pasakyti, tačiau kitam žmogui tai gali kainuoti mažiausiai pusmečio savęs analizę ir savivertės klausimų atsakinėjimą.

Savivertės klausimus vis dar atsakinėju, nemoku per gyvenimą eiti žvelgiant paviršutinišku žvilgsniu. Manau, kad tai dar ir užtruks, bet už uodegos pačiupus tokius dalykus atsiranda žinojimas, iš naujo įvertinus ir permąsčius situaciją atsiranda kryptis.

Pagauti ir atskirti, kas yra tik interpretacija, o kas yra faktas – labai svarbu, bet gana sunku. Kviečiu visus gana kritiškai permąstyti savus gyvenimo faktus, priežastis ir pasekmes.

Mūsų smegenys įgalios įtikinti mus kone bet kuo, kiekvienas smegenyse turime vaizdinį ir net nejučiomis elgiamės taip, kad sulauktumėm to galvoje sukurto įsitikimo patvirtinimo. Jei aš manau, kad esu nevertas meilės, aš nuolat pasirinksiu žmones, kurie mane atstums.

Be to, smegenys mėgsta nupiešti paveikslą, kuriuo patikime. Pavyzdžiui, jei aš sakau, kad aš jau buvau sutikusi savo gyvenimo meilę, aš jį vis dar myliu, niekad tokio kito nerasiu, tai… praktiškai aš pasmerkta vienatvei? Nieko panašaus. Tai tik gynybos mechanizmas! Už kurio slypi tai, kad tu nesijauti, jog esi vertas meilės ir gali mylėti. Todėl nusipieši tokį paveikslą ir juo tiki. Pagauni mintį?

Daugelis dalykų – ne joks likimas, o tik tavo minčių produktas, kurį tu gali koreguoti!

Atpažinus tą vaizdinį, prasideda tikroji dėlionė. Gera tai žinoti, tiesa? Tad visų pirma sau reikia pasakyti, kad atvirumas yra tikrai wow dalykas ir būti atviram su savimi pačiu, savo mintimis, poreikiais. Tai atneša žinojimą, o tai… velniškai geras dalykas.

Paulina Botyriute Parašė:  

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *