IŠPAŽINTIS: IŠTĘSTA PABAIGA

GYVENIMAS IR TAIP TRUMPAS.

IŠMOK DĖTI TAŠKUS VIETOJ KABLELIŲ.

(L. Šapoka)

Jei santykiuose dėti tašką, tai dėti tašką, o ne kablelius, dvitaškius ar daugtaškius. Norint ką nors gauti, reikia ir ką nors prarasti, todėl, deja, kai kam privalu leisti išvykti iš savo gyvenimo be bilieto atgal. Sunku priimti tokią poziciją ir tvirtai jos laikytis, tačiau iš šukių vėl ir vėl iš naujo klijuodama sudužusį veidrodį rizikuoji susižaloti, o vaizdas veidrodyje vis tiek lieka iškreiptas. Privalai iš savo gyvenimo paleisti žmogų ir tarpduryje ne laikyti koją, o jas tiesiog uždaryti.

Taip. Ir aš pati esu ta, kuri stovi tarpduryje, taip ir nesugebėdama užtrenkti durų, ir tai jau tapo našta. Kaip tai supratau? Gana paprastai. Grįžau iš gimtadienio, kuriame buvo Jis, tik šįkart ne su manimi, o su kita mergina. Tam, kad pravirkčiau, man užteko Jo gilaus žvilgsnio ir kelių paprastų žodžių. Pasirodo, Jis tiesiog nesijaučia gerai tokioje situacijoje, kai vienoje vietoje esu tiek aš, tiek nauja Jo mergina. Kaip „smagiai“ jaučiausi aš, ko gero, komentaro nereikia. Grįžusi namo, kai nešvarios makiažo servetėlės jau gulėjo ant žemės, veidrodyje pažvelgiau sau į akis. Įkyrios mintys nedavė ramybės: „Tu rimtai? Sugebi apsiašaroti dėl to, kas jau seniai turėjo būti baigta?“ Taip, šitai aš sugebu kuo puikiausiai.

Kai plyšta širdis, aš rašau. Ryte atsiverčiau savo senus tekstus, akis užkliuvo už rašyto 2013-aisiais. Tai tekstas ta pačia tema, kaip ir šiandien. Apie Tą patį žmogų, apie tą pačią situaciją. Skaitydama jį po tiek metų šventai pritariau kiekvienam ten užrašytam žodžiui, nors tada net nenumaniau, jog kitą žmogų paleisti gali būti taip sunku. Ir nors dažnai girdžiu patarimus: paleisk, susitaikyk, eik pirmyn ir nesižvalgyk į praeitį, – negaliu. Jeigu viskas būtų taip paprasta, niekas apie jokius praeities šešėlius, kurie anksčiau ar vėliau išlenda iš po seniai uždarytų, užkaltų, ne kartą spardytų ir apspjautų durų, nekalbėtų. Todėl šiandien – būtent apie tai.

Kojas naudok pagal paskirtį – išeik iš santykių

Psichologė Ramunė Murauskienė yra pasakiusi: „Verta įsisąmoninti, kad ne visi santykiai žemėje prasideda ir baigiasi kaip pasakose. Žmogus turi išmokti paleisti žmones, kurie pasirenka išeiti iš jo gyvenimo. Kiekvienas žmogus turi išmokti savo kojas naudoti pagal paskirtį ir nelikti santykiuose, kurie jį žlugdo. Labai daug moterų ir vyrų kovoja dėl savo meilės. Ar reikia kovoti dėl meilės? Ne. Kovoti galima dėl naudingo sandorio, naudingos sutarties. Ir labai daug žmonių santykius verčia šiais sandoriais.“ Kalbama apie pasirinkimą – žaloti save klijuojant sudužusį veidrodį ar mesti jį lauk. Ką rinktis? Kvailas klausimas, aišku, mesti lauk! Tačiau tai reiškia sprendimo priėmimą. Taip, būtent taip ir turėtumėm elgtis, bet kodėl atsitinka taip, kad tą veidrodį klijuojame metų metus ir žvelgiame į tą patį iškreiptą vaizdą? Kodėl tuo emocinio paleidimo etapu dažnas kuris užstringa? Psichologė Aurelija Ananjevaitė sako: „Dėl vaikystėje patirtų išgyvenimų, kai ne visi poreikiai buvo patenkinti, kartais susiformuoja įspūdis, kad ir suaugę negalėsime tvarkytis ir gyventi vieni, kad be kito neištversime. Todėl kuriant santykius susiformuoja priklausomos meilės ryšys, kai visiškai pasikliaujama šalia esančiu. Vadovaujamasi įsitikinimu, kad, jei rūpinsiuosi tavimi ir mylėsiu tave taip, kaip pats norėčiau būti mylimas, tuomet ir mane taip mylės. Tokiu atveju labai sunku nutraukti ir emociškai paleisti žmogų, nes baiminamasi vėl patirti emocinį skausmą, susidurti su sunkumais, dar kartą išgyventi traumą ir visiškai tapti atsakingu už savo gyvenimą.“

Žodis ir griauna, ir stato

Stebint žmonių santykius dažnai atrodo, kad vyrai apie moteris galvoja taip, lyg jos būtų be jausmų, o moterys lygiai taip pat galvoja apie vyrus. Dėl to visi sau leidžia elgtis, kaip tik nori. Žmonės, atsipeikėkit! Galvoti ir tylėti – neužtenka. Žmonės yra tokios būtybės, kad racionaliai gali suprasti, kas joms yra sakoma, tačiau ne kiekvienas turi ekstrasensinių gebėjimų atspėti, ką galvoja kitas. Tam ir yra toks stebuklas – kalba. Nebijokime atvirai kalbėti net apie pačius nepatogiausius dalykus, kalbėtis (o ne įžeidinėti!), jei kas nors negerai, apie tai pranešti, o nedingti kaip į vandenį. Ir jeigu tu manai, kad kas nors yra savaime suprantama, – labai klysti! Savaime suprantamų dalykų nėra.

(Ne) amžinai kartu

„Aš niekada tavęs neišsižadėsiu“, – kaip gražu, kai tai ištariama prie altoriaus ir kaip skaudu, kai tai lieka tik tavo širdyje, kai žmogaus, kuriam šie žodžiai buvo skirti, šalia seniai nebėra. Suprasti, kad atsidūrei šioje situacijoje, gali padėti psichologės A. Ananjevaitės išvardyti požymiai:

Turi mažai pomėgių. Tau dažnai sunku pasakyti, ką veiki laisvalaikiu, nes dažniausiai tas laikas skiriamas antrajai pusei ar bent galvojimui apie ją.
Turi mažai draugų.
Tau sunku pasitikėti aplinkiniais, dažnai jais nusivili, nes labai daug iš jų tikiesi.
Keli didžiulius reikalavimus sau ir jautiesi atsakinga ne tik už savo, bet ir už aplinkinių poelgius.
Esi įsitikinusi, kad gali pakeisti savo partnerį ir jį kontroliuoti.
Dažnai pavydi jam rodomo dėmesio arba jo dėmesio kitiems.
Kad sulauktum kuo daugiau antrosios pusės dėmesio, dažnai stengiesi jam įtikti, pasirūpinti juo.
Dažnai užgniauži savo jausmus ir poreikius.

Širdies kapinynai

Žmonių širdyse – nesuskaičiuojamai daug santykių kapinynų, kurių vis nepavyksta atsikratyti. Užstrigusi emocinio atitrūkimo nuo kito žmogaus etape, nuolat puoselėji nors mažą viltį, kad buvęs partneris sugrįš ir šįkart jau tikrai viskas bus kitaip. Vos pamačius praeities šešėlio iliuziją apsigaunama, kad šįkart už durų stovi jau kitoks, pasikeitęs žmogus. Žvelgiant iš šono šios situacijos dažnai atrodo juokingos, tačiau tik ne tam, kuris tas užkaltas duris atveria. Dar blogiau – kuo daugiau kartų lipama į tą pačią duobę, tuo sunkiau iš jos išlipti. Tobulų nėra ir klysti žmogiška, bet kiek kartų galima kartoti tas pačias klaidas?

Nelemtos klaidos

Psichologės Aurelijos klausiu: galbūt susitaikyti su buvusiu partneriu lengviau, nei sukurti naujus santykius, todėl ir kartojame tas pačias klaidas? Pasak specialistės, teigti, kad su buvusiuoju kurti santykius lengviau nei su nauju žmogumi, būtų per drąsu. „Tačiau taip, dauguma įsivaizduoja, kad su nauju partneriu bus sudėtingiau, kad ir kiek ankstesni santykiai būtų buvę kankinantys. Juk su buvusiu partneriu išgyventa tiek daug malonių akimirkų! Nemalonūs prisiminimai skatina galvoti, kad tą patį teks išgyventi ir sukūrus naujus santykius. Malonūs prisiminimai kartais skatina pagalvoti, kad su niekuo daugiau tokių išgyvenimų neteks patirti. Tiesos yra – greičiausiai su niekuo kitu tokių pat išgyvenimų nepatirsite, bet gali būti, kad su nauju partneriu sukursite dar daugiau įdomių akimirkų. Svarbiausia žinoti, kad jūs abu atsakingi už tai, kokius santykius sukursite drauge“, – kalba Aurelija.

Kad žmogus nesimoko iš kitų klaidų – nieko keisto, bet kaip žmogus daug kartų nepasimoko iš savo paties klaidų, stebina. Kodėl kartojama ta pati klaida, viską vėl patiriant iš naujo ir neleidžiant sau paleisti kito žmogaus? Psichologė A. Ananjevaitė atsako gana paprastai: „Baiminamasi patirti skausmą, o paleidimas, atsisveikinimas ir atleidimas būtent to reikalauja. Juk jei sugebame paleisti ir atleisti, mes augame. O augimas bent trumpam, bet vis tiek sukelia skausmą. Baiminamasi ir to, kad daugiau niekada nesutiksite kito partnerio, kuris suteiks saugumo, susietumo ir prasmės jausmą. Atrodo, kad daugiau su niekuo kitu nepatirsite meilės, todėl vis grįžtama pas buvusį partnerį. Tačiau niekas kitas negali patenkinti mūsų poreikių geriau nei mes patys, svarbiausia – suprasti, ko mums trūksta. Visų pirma, išmokite vertinti save tokius, kokie esate, ir patikėkite – ateis laikas, ir sukursite santykius, kai galėsite dalytis meile, laime bei aukštesniais jausmais: atjauta, širdgėla, dėkingumu, džiaugsmu.“

Vienišiai, į kurių širdis sunku rasti kelią

Asmuo, užstrigęs žmogaus paleidimo etape ir metų metus nesugebėdamas paleisti šalia buvusio partnerio, neretai emociškai užsiblokuoja dėl rusenančios vilties, nesugebėjimo užbaigti etapą, nuolatinio žvelgimo atgal. Paprastai tariant, jų širdyje dar nėra vietos naujam žmogui. Suprantama, kurį laiką po skyrybų toks jausmas visiškai natūralus, tačiau kalbame apie ne vienadienį užstrigimą. Kaip širdyje padaryti vietos kitam žmogui, nustoti trypčioti vietoje gyvenant praeitimi? Psichologė Aurelija sako, kad santykius tiek fizine, tiek emocine prasme nutrauksi, kai…

…suprasi, jog tai – priklausoma meilė.
…pripažinsi, kad tęsdama šiuo santykius nebeaugi, o tampi vis uždaresnė ir patiri daug nemalonių išgyvenimų.
…priimsi faktą, kad tavyje gyvena išsigandęs, sužeistas ir aplinkinių dėmesio bei meilės reikalaujantis vaikas, ir pati išmoksi juo rūpintis.
…suprasi, kokios vaikystėje išmoktos reakcijos ir poelgiai pasikartoja tavo santykiuose ir trukdo sukurti tokį ryšį, kuris būtų saugus ir auginantis.
…išsiaiškinsi, kuo ši nemaloni patirtis gali būti tau naudinga.
…priimsi tiek gerąsias, tiek blogąsias savo savybes ir pamilsi save tokią, kokia esi.

Pasak Aurelijos, žengusi šiuos žingsnius suprasi, kad „tobula meilė yra tokia, kai kiekvienas partneris jaučiasi nepriklausomas ir vienas kitą palaiko. Jie vienas kitą skatina tobulėti, jaučiasi įsipareigoję, bet ne atskirti nuo aplinkos.“

„Mažajame prince“ yra parašyta, kad, kai leidiesi prisijaukinamas, gali tekti ir paverkti. Tiek sau, tiek jums visoms linkiu verkti ne dėl tų, kurie jus prisijaukino, o tik dėl to, kad verkti iš laimės dviese – dvigubas džiaugsmas, verkti dviese iš skausmo – dvigubai mažiau skausmo.

„Paleisk. Nėra prasmės laikyti to, kuris nenori pasilikti“, – L. Šapoka.

Spausdinta PANELĖS žurnale. 2017 m. NR. 7 (ruduo) 32–34 p.