GYVENIMAS IR TAIP TRUMPAS.
IŠMOK DĖTI TAŠKUS VIETOJ KABLELIŲ.
(L. Šapoka)
Jei santykiuose dėti tašką, tai dėti tašką, o ne kablelius, dvitaškius ar daugtaškius. Norint ką nors gauti, reikia ir ką nors prarasti, todėl, deja, kai kam privalu leisti išvykti iš savo gyvenimo be bilieto atgal. Sunku priimti tokią poziciją ir tvirtai jos laikytis, tačiau iš šukių vėl ir vėl iš naujo klijuodama sudužusį veidrodį rizikuoji susižaloti, o vaizdas veidrodyje vis tiek lieka iškreiptas. Privalai iš savo gyvenimo paleisti žmogų ir tarpduryje ne laikyti koją, o jas tiesiog uždaryti.
Taip. Ir aš pati esu ta, kuri stovi tarpduryje, taip ir nesugebėdama užtrenkti durų, ir tai jau tapo našta. Kaip tai supratau? Gana paprastai. Grįžau iš gimtadienio, kuriame buvo Jis, tik šįkart ne su manimi, o su kita mergina. Tam, kad pravirkčiau, man užteko Jo gilaus žvilgsnio ir kelių paprastų žodžių. Pasirodo, Jis tiesiog nesijaučia gerai tokioje situacijoje, kai vienoje vietoje esu tiek aš, tiek nauja Jo mergina. Kaip „smagiai“ jaučiausi aš, ko gero, komentaro nereikia. Grįžusi namo, kai nešvarios makiažo servetėlės jau gulėjo ant žemės, veidrodyje pažvelgiau sau į akis. Įkyrios mintys nedavė ramybės: „Tu rimtai? Sugebi apsiašaroti dėl to, kas jau seniai turėjo būti baigta?“ Taip, šitai aš sugebu kuo puikiausiai.
Kai plyšta širdis, aš rašau. Ryte atsiverčiau savo senus tekstus, akis užkliuvo už rašyto 2013-aisiais. Tai tekstas ta pačia tema, kaip ir šiandien. Apie Tą patį žmogų, apie tą pačią situaciją. Skaitydama jį po tiek metų šventai pritariau kiekvienam ten užrašytam žodžiui, nors tada net nenumaniau, jog kitą žmogų paleisti gali būti taip sunku. Ir nors dažnai girdžiu patarimus: paleisk, susitaikyk, eik pirmyn ir nesižvalgyk į praeitį, – negaliu. Jeigu viskas būtų taip paprasta, niekas apie jokius praeities šešėlius, kurie anksčiau ar vėliau išlenda iš po seniai uždarytų, užkaltų, ne kartą spardytų ir apspjautų durų, nekalbėtų. Todėl šiandien – būtent apie tai.
Kojas naudok pagal paskirtį – išeik iš santykių
Žodis ir griauna, ir stato
Stebint žmonių santykius dažnai atrodo, kad vyrai apie moteris galvoja taip, lyg jos būtų be jausmų, o moterys lygiai taip pat galvoja apie vyrus. Dėl to visi sau leidžia elgtis, kaip tik nori. Žmonės, atsipeikėkit! Galvoti ir tylėti – neužtenka. Žmonės yra tokios būtybės, kad racionaliai gali suprasti, kas joms yra sakoma, tačiau ne kiekvienas turi ekstrasensinių gebėjimų atspėti, ką galvoja kitas. Tam ir yra toks stebuklas – kalba. Nebijokime atvirai kalbėti net apie pačius nepatogiausius dalykus, kalbėtis (o ne įžeidinėti!), jei kas nors negerai, apie tai pranešti, o nedingti kaip į vandenį. Ir jeigu tu manai, kad kas nors yra savaime suprantama, – labai klysti! Savaime suprantamų dalykų nėra.
(Ne) amžinai kartu
„Aš niekada tavęs neišsižadėsiu“, – kaip gražu, kai tai ištariama prie altoriaus ir kaip skaudu, kai tai lieka tik tavo širdyje, kai žmogaus, kuriam šie žodžiai buvo skirti, šalia seniai nebėra. Suprasti, kad atsidūrei šioje situacijoje, gali padėti psichologės A. Ananjevaitės išvardyti požymiai:
- Turi mažai pomėgių. Tau dažnai sunku pasakyti, ką veiki laisvalaikiu, nes dažniausiai tas laikas skiriamas antrajai pusei ar bent galvojimui apie ją.
- Turi mažai draugų.
- Tau sunku pasitikėti aplinkiniais, dažnai jais nusivili, nes labai daug iš jų tikiesi.
- Keli didžiulius reikalavimus sau ir jautiesi atsakinga ne tik už savo, bet ir už aplinkinių poelgius.
- Esi įsitikinusi, kad gali pakeisti savo partnerį ir jį kontroliuoti.
- Dažnai pavydi jam rodomo dėmesio arba jo dėmesio kitiems.
- Kad sulauktum kuo daugiau antrosios pusės dėmesio, dažnai stengiesi jam įtikti, pasirūpinti juo.
- Dažnai užgniauži savo jausmus ir poreikius.
Širdies kapinynai
Žmonių širdyse – nesuskaičiuojamai daug santykių kapinynų, kurių vis nepavyksta atsikratyti. Užstrigusi emocinio atitrūkimo nuo kito žmogaus etape, nuolat puoselėji nors mažą viltį, kad buvęs partneris sugrįš ir šįkart jau tikrai viskas bus kitaip. Vos pamačius praeities šešėlio iliuziją apsigaunama, kad šįkart už durų stovi jau kitoks, pasikeitęs žmogus. Žvelgiant iš šono šios situacijos dažnai atrodo juokingos, tačiau tik ne tam, kuris tas užkaltas duris atveria. Dar blogiau – kuo daugiau kartų lipama į tą pačią duobę, tuo sunkiau iš jos išlipti. Tobulų nėra ir klysti žmogiška, bet kiek kartų galima kartoti tas pačias klaidas?
Nelemtos klaidos
Kad žmogus nesimoko iš kitų klaidų – nieko keisto, bet kaip žmogus daug kartų nepasimoko iš savo paties klaidų, stebina. Kodėl kartojama ta pati klaida, viską vėl patiriant iš naujo ir neleidžiant sau paleisti kito žmogaus? Psichologė A. Ananjevaitė atsako gana paprastai: „Baiminamasi patirti skausmą, o paleidimas, atsisveikinimas ir atleidimas būtent to reikalauja. Juk jei sugebame paleisti ir atleisti, mes augame. O augimas bent trumpam, bet vis tiek sukelia skausmą. Baiminamasi ir to, kad daugiau niekada nesutiksite kito partnerio, kuris suteiks saugumo, susietumo ir prasmės jausmą. Atrodo, kad daugiau su niekuo kitu nepatirsite meilės, todėl vis grįžtama pas buvusį partnerį. Tačiau niekas kitas negali patenkinti mūsų poreikių geriau nei mes patys, svarbiausia – suprasti, ko mums trūksta. Visų pirma, išmokite vertinti save tokius, kokie esate, ir patikėkite – ateis laikas, ir sukursite santykius, kai galėsite dalytis meile, laime bei aukštesniais jausmais: atjauta, širdgėla, dėkingumu, džiaugsmu.“
Vienišiai, į kurių širdis sunku rasti kelią
- …suprasi, jog tai – priklausoma meilė.
- …pripažinsi, kad tęsdama šiuo santykius nebeaugi, o tampi vis uždaresnė ir patiri daug nemalonių išgyvenimų.
- …priimsi faktą, kad tavyje gyvena išsigandęs, sužeistas ir aplinkinių dėmesio bei meilės reikalaujantis vaikas, ir pati išmoksi juo rūpintis.
- …suprasi, kokios vaikystėje išmoktos reakcijos ir poelgiai pasikartoja tavo santykiuose ir trukdo sukurti tokį ryšį, kuris būtų saugus ir auginantis.
- …išsiaiškinsi, kuo ši nemaloni patirtis gali būti tau naudinga.
- …priimsi tiek gerąsias, tiek blogąsias savo savybes ir pamilsi save tokią, kokia esi.
Pasak Aurelijos, žengusi šiuos žingsnius suprasi, kad „tobula meilė yra tokia, kai kiekvienas partneris jaučiasi nepriklausomas ir vienas kitą palaiko. Jie vienas kitą skatina tobulėti, jaučiasi įsipareigoję, bet ne atskirti nuo aplinkos.“
„Mažajame prince“ yra parašyta, kad, kai leidiesi prisijaukinamas, gali tekti ir paverkti. Tiek sau, tiek jums visoms linkiu verkti ne dėl tų, kurie jus prisijaukino, o tik dėl to, kad verkti iš laimės dviese – dvigubas džiaugsmas, verkti dviese iš skausmo – dvigubai mažiau skausmo.
„Paleisk. Nėra prasmės laikyti to, kuris nenori pasilikti“, – L. Šapoka.
Spausdinta PANELĖS žurnale. 2017 m. NR. 7 (ruduo) 32–34 p.