Kitokia karjera

Prieš kelias savaites drąsiai sakiau: noriu padaryti karjerą. Padariau. Man padėjo dangus. Šį tikslą jaučiuosi pasiekusi tik ne toje srityje apie kurią galvojau. Pergalingos fanfaros suskambėjo sveikatos rinkoje. Mano karjera – trombozė. Uždegimo apimtų giliųjų venų. Kaip 25 metų žmogui manyčiau tai didelis pasiekimas. Šiuo užimamu postu esu patenkinta ir aukščiau kilti nenoriu. Jo. Aš ir buvau girdėjusi apie šitas pareigas, močiutei buvo susidaręs trombas, bet apie galimybę jas užimti tokio amžiaus girdėjusi nebuvau. Et. Tas mano noras viską daryti iš anksto – sirgti tokiomis ligomis taip pat.

Žinot, tikiu ženklais, net jei jie siunčiami Botyriūtei iš Botyriūtės tinklaraščio. Jo. Būna ir taip. Gulėjau ligoninės lovoje ir skaičiau savo pačios žodžius: jei pats laiku nepaspaudi stabdžio, gyvenimas užtraukia rankinį. Mhh. Botyriūte, sarkazmo čia netrūksta. Protingai pasakyta, bet nieko nepadaryta. Prisipažinsiu. Ženklų primažinti greitį buvo ne vienas: būgnelio operacija su pūvančiais kaulais. Bet… čia gi tiesiog taip būna, aš ir mano gyvenimo būdas čia ne prie ko. Aš ir ausis gyvenam atskirus gyvenimus, tegul ji ten tvarkosi pati, aš gyvenu kaip gyvenau. Reiklusis būgnelis nepatenkintas mano sprendimu, būgnais groja maršą – būgnelio atmetimas, kartojam operaciją. Nu davai. Hm. Gal visgi reikėtų susimąstyti? Baikit, nemanau. Jei ausis nespėja su manim, tai jos bėdos. Aš kaip narkomanė. Nuolat atkrentu. Vėl į tą patį šūdą. Organizmas, supratęs, kad su ausies bėdom nepaeina ėmėsi kitokių priemonių. Tai įsivaizduoju maždaug taip. Sėdi viršuje Angelas ir stebi kaip gyvenimas einasi. Norėdamas kažką pakoreguoti, siunčia dovaną, patirtį, situaciją, žmogų. Pradeda nuo švelnesnių, jei situacija nesitaiso, griebiasi stipresnių. Trečia dovana, kurią man atsiuntė, buvo ši – trombozė. Ha. Man pasisekė, kad Angelas vis dar tiki manimi ir aš vis dar turiu šansą pasitaisyti. Ketvirtos dovanos nebenoriu. Jaučiu, kad ji būtų dar stipresnė.

Šįkart negaliu sakyti, kad aš ne prie ko. Ilgai tai ignoravau sakydama: o kam nepasitaiko? Mažytė bėda, paremontuojam ir einam toliau. Čia kaip pas stomatologą pora vizitų, skylė užtaisyta ir pamiršti reikalai. Šįkart frazė „kam nepasitaiko“ staiga nebeveikia. Kam 25 m. nepasitaiko trombų? Kuriam čia taip sekasi? Jei taip pradėčiau klausinėti, reakcija, kurios sulaukčiau būtų maždaug tokia: tu rimtai? Mhh. Net gydytojas mane pamatęs stovėjo tarpduryje sutrikęs ir kartojo mano vardą bei pavardę netikėdamas, kad aš ir esu tas žmogus. Kai užėjau į kabinetą, jis paatviravo: tikėjausi pamatyti močiutę, o čia jauna mergina, einu paskaityti, gal tu čia ne tuo adresu atėjai. Bet. Tuo. Suprantu, kad metas ieškoti kitokių būdų susidoroti su šia situacija, senieji neveikia. Nusprendžiu nebėgti maratono, o atsisukti į tai nuo ko taip iš visų jėgų bėgau.

Atsisuku ir ten randu, kad šią karjerą pasiekiau ne per vieną dieną. Viena, ką dariau nuo ženklo iki ženklo, nuolatos – persitempiau. Norėjau daugiau nei galiu. Blaškiausi, nes vienu metu norėjau padaryti ir X, ir Y, ir Z. Kartais dariau tam, kad daryčiau, nes negali stovėti vietoje. Klausimu, Botyriūte, ar tai viskas ką gali pasiekti, provokavau save. Atsakyti „taip“ negaliu, reikia daugiau. Jei daryti, tai maksimaliai gerai. Noras nesutapo su tuo, ko iš tikrųjų reikia. Buvau madinga, nes „neturėti laiko“ yra vienas iš šių dienų mados ženklų. Ir išsitaškiau. Tas blaškymasis ir bandymas griauti kalnus užuot ant jo sėdėjus su artimaisiais, išsekino. Kas mane pažįsta, šie faktai nenustebino, nes kitaip niekad ir nebuvo. Iš pačių artimiausių žmonių su pykčiu, nerimu, rūpesčiu, baime dėl manęs ir tikrai su pačiais geriausiais linkėjimais man buvo paleistos strėlės: Gal šįkart pasimokysi? Gal šįkart suprasi, kad nusišikt visiems ant to tavo diplomo! Rožinio, mėlyno, oranžinio, dzin visiems. Tegul nepaleidžia iš ligoninės, nes vėl penkiais etatais dirbsi. Tai ką dabar? Gal dar kokiam vienam žurnalui nori rašyt? Jaučiau, kad ir jiems čia buvo fanfaros, kad ir jie pavargo man nuolat kartoti tą patį. O atsakyti aš ir neturiu ką, tik tai, kad… nežinau, o kaip galima gyventi kitaip? Norėdama išvengti dar vieno pykčio protrūkio taip atsakiau tikrai ne visiems.

Bet, žinot, kas sukrėtė labiausiai: tėvų akys. Matai jų baimės kupinas akis ir pačiai sunku suvokti, kaip čia taip. Kodėl jie turi lankyti ligoninėje savo 25 metų dukrą ir dar dėl tokios priežasties kaip trombozė. Jei būtų atvirkščiai, jei aš lankyčiau juos, būtų panašiau į „normalaus“ gyvenimo scenarijų, bet ir tai per anksti. Skrandį ir vidurius taip stipriai virve surišo suvokimas: jei kas nors atsitiktų, kiek skausmo čia palikčiau. Supratimas, kad visi rūpinasi manimi, išskyrus, mane pačią. Supratimas, kad tas mano maksimalizmas, kuriuo norisi įrodyti kažkam kažką ir pati nežinau kam, jog nesu vidutinybė yra absoliučiai beprasmis. Mano supratimas apie tai tiesiog iškreiptas. Tik aš pati save vertinu pagal tai, koks yra mano pažymys, manydama, kad tai mano vertės skalė. Tokiomis akimirkomis viskas dūžta: niekam nesvarbu kokios tavo pareigos, kiek tu uždirbi, žaliu ar oranžiniu diplomu baigei. Žmonės myli ne už tai. Myli už tai, kad esi. Kažkam esi mažų mažiausiai pusė pasaulio. Tik to vertinti, deja, nesugebi. Atrodo, jog tai ką kalbu yra elementaru, taip? Elementaru smegenų lygyje, bet taip gilu, kai tas suvokimas suveržia vidų taip, kad sprogsti. Žvelgiau pro ligoninės langą (sakyčiau VIP palata su vaizdu į Šešupę), verkiau pasikūkčiodama ir pridėjusi ranką prie širdaus sau kartojau: aš pasižadu gyventi. „Pažadas Gyventi“ – jis duotas pačiai sau. Gyventi. Ne egzistuoti. Mėgautis, pajausti, atrasti, pamatyti, mylėti, bendrauti, čia telpa visos spalvos, ne tik mokslas ir darbas.

Rašyti tokius dalykus tikrai skauda ir reikia drąsos, bet man tai būdas nemeluoti sau. Pirmas šio teksto variantas buvo „bla bla“ apie paviršių. Apie tai, kaip užknisa, kai į tave nežiūri rimtai, kai tau atvirai pasako: nežiūrėsiu, tu per jauna, kad tau kažkas ten būtų. Bet buvo. Kai seselė palydi komentaru: tokia jauna, o jau tokios ligos, ką darysi senatvėje? Ką ką. Būsiu sveika, nes visom ligom prasirgus būsiu. Apie aplinkinių bajerius tokius, kad jei dar nemanei, kad čia kažkas su tavimi negerai, kad tu kažkoks nepilnavertis, kitaip tariant, esi brokas sveikoje partijoje, tai greitai pamanysi. Apie tai, kad ne vienas jaunas žmogus užsisuko tame niūrame rate: jaučiasi kaltas, kad ateina pas gydytoją; jaučiasi pasimetęs ir sutrikęs, nes neranda pagalbos; jaučiasi nepilnavertis, nes kiti tiek neserga (lyginamas jis yra nuolat); galiausiai jaučiasi kaltas ir jam gėda, kad jis serga būdamas jaunas (tokia mintis nesunkiai instaliuojama). Ir tai tik dalis jausmų, minčių ir emocijų. Galiausiai jam tampa gėda pasakyti, kad aš vėl jaučiuosi blogai, nes suskamba žodis „vėl“. O tada iš pažiūros stiprus ir veiklus žmogus krenta lyg lapas, o aplinkiniai nesupranta kodėl. Bet tik todėl, kad jis jau nustojo kalbėti, tik niekas nepastebėjo kada tai atsitiko. Jei dar tiksliau. Pirmas variantas buvo aktyvuotos senos geros schemos „Aš ne prie ko“ išraiška, bet grįžau prie šio teksto pa(si)kalbėti atvirai.

Neabejoju, kad šiame tekste buvo ne vienas epizodas, kuriame jaunas žmogus atpažino save. Noras daugiau, noras judėti į priekį. Išbandyti ir tą, ir kitą. Plakti save rimbu, kad man „jau X metų“, o ką aš pasiekiau? Ką tai viskas? Ką aš galiu? Kas aš esu?  Koks mano pašaukimas? Gal galiu dirbti tą, pabandžiau, nepatiko, einu kitur. Kodėl aš savęs nerandu? Kiti jau verslus savo sukūrę ir vaikus augina, o ką aš? Tęsti galima iki begalybės. Šių dienų kultūra – persidirbimo kultūra, kurią lydi panikos, nerimo ir depresijų epizodai. Daug kas sako, kad tai jaunatviškas maksimalizmas, bet manau, kad tai kur kas rimčiau. Ne veltui kalbama apie ketvirčio amžiaus krizę. Jei kam įdomu, labai geras straipsnis čia: https://sociologai.lt/2017/siuolaikinis-jaunimas-%E2%80%9Edarom-karjera-bet-nakciai-griztam-pas-tevus/

Ėmiau interviu ne iš vieno jauno žmogaus, kurio veiklumu nesižavėti tiesiog negali. Bet kiekviena ta, vadinkime, sėkmės istorija, visada turėjo tamsią pusę. Man žmonės kalbėjo apie alpimą iš nuovargio, vėmimą dėl nuolatinio streso, priepuolius, panikos atakas, mitybos sutrikimus, kurie nuvedė prie kovos už gyvenimą, akimirkas, kai nežinai, ar rytoj atmerksi akis, išsivysčiusias priklausomybes, onkologines ligas ir pačias įvairiausias kitas ligas. Ir tai jauni žmonės. Žiūri į juos, pavydėtini pasiekimai, bet viskas turi kainą. Socialiniai tinklai leidžia matyti, kad kai kurie jų, tikrai padarė išvadas, kai kurie neilgam laikėsi sau duoto pažado: pirma – poilsis, tada – darbas, labai greitai jie vėl apsikeitė vietomis, kai kurie – jau gavo ir naujų ženklų kaip „apdovanojimą“, kad nieko nepakeitė. Štai čia yra šių dienų drama.

Kiekvieno jėgos ir ta perdegimo/ persitempimo riba yra labaaai skirtinga, o norime matuotis pagal vienodą skalę.

Vienas gydytojas manęs klausė, koks yra tavo darbo ir poilsio režimas bei patiriamas stresas. Atsakiau, kad režimas nepakitęs, atrodo, jis normalus, streso lygis taip pat. Jis manimi nepatikėjo. Atsakė taip: tavo organizmas man siunčia visiškai priešingą informaciją nei tu sakai, manau, kad esi tiesiog įpratusi prie aukštesnės įtampos ribos, kadangi nebūna kitaip, tai priimi kaip normą. Ko gero. Pastaruosius metus teko gerti ne vienus antibiotikus, nuolatos kraujas rodė uždegimą, priežastys neaiškios, man daug kartų siūlė biuletenį, visad atsisakiau sakydama, kad neturiu kada sirgti. Jau seniai nesijaučiau gerai, bet kol organizmas visaip prašė pailsėti ignoruodama kroviau dar daugiau. Dabar viską sudėliojo aplinkybės. Šįkart balsavimo ir pasirinkimo teisės man nebuvo suteiktos.

Parašyti šį tekstą mane paskatino paprastas žodis „ačiū“. Po pokalbio prie gydytojos kabineto su jauna mergina, kurią pažinojau tik iš matymo, gavau žinutę, kurioje buvo tik vienas šis žodis. Nesupratusi už ką man dėkojama, pasitikslinau ir gavau atsakymą „už atvirumą“. Už tą suteiktą jausmą, kad ji ne viena, – mintyse papildžiau pati sau. Man suspaudė širdį. Ne pirmą kartą įsitikinau, kad žmonėms to reikia. Manau, kad turiu dovaną – užrašyti. Ir ne kokius kosmosus, o tai, ką jaučiam visi. Todėl šiandien rašau apie tai, apie ką neretai gėda kalbėti, apie tai, ką sunkiai daug kas nešiojasi savo širdyje kol sprogsta.

Apie tai, kad liga amžiaus nesirenka, žmogus ligos irgi. Todėl vieni kitiems dovanokime ramybę, supratimą, nuoširdumą, o ne „broko“ etiketes. Tai paprasta: yra kaip yra. Ir čia nėra jokių dramų. Bet gyvenimo būdo korekcijas galima ir reikia daryti.

Šiandien mano karjeros vingis: „Pažadas Gyventi.“

Paulina Botyriute Parašė:  
  1. Rūta
    2019 lapkričio 14
    Reply

    ?nuostabu kad rašai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *